Daivos klajonės

Kas išgyventa, patirta, pamatyta

Iš kur teka gruziniško vyno upės

Parašykite komentarą

Seniai turėjau norą sudalyvauti vynuogių derliaus nuėmime. Ne parodomajame, o realiame, vietinių žmonių ūkyje. Viešnagė Sakartvele kaip tik sutapo su reikiamu sezonu, tad ieškojau visų galimybių, klausinėdama sutiktų gruzinų. Nelabai ką pešiau. Nutariau nuvykti bent jau į Kachetiją – žymiausią Sakartvelo vyno regioną. Ir tik išvakarėse, Couchsurfing platformoje dairydamasi renginių kur nors netoliese, radau kvietimą sudalyvauti rtveli – vynuogių derliaus nuėmime ir šventime.

Suderinusi visas detales į Kachetiją leidausi dar džiaugsmingiau. Iš Tbilisio Rytų kryptimi veda labai geras kelias. Prie daugelio posūkių ženklai rudame fone kviečia užsukti į vynuogynus ir vyno daryklas. Pakelėse stoviniuoja vis daugiau vaisių, daržovių ir kitų ūkių gėrybių pardavėjų. Pravažiuojantiems siūlomi pomidorai, čiurčelos, vynuogės, sūriai, vynas ir kiti skanėstai. Nors rudenėjantys laukai jau tušti ir parudavę, lūžtantys prekystaliai byloja apie derlingą regiono dirvožemį.

Išpuoselėtas Signachis

Per porą valandų atvykau į vieną pagrindinių Kachetijos miestelių – ant kalno įsikūrusį Signachį. Pirmas žingsnis – susirasti namus. Svečių namai “Guest House Vista“ atokiau nuo centro su nemokamais pusryčiais Booking.com Genius nariams puikiai tiko. Plius nuostabūs šeimininkai Raman ir Ana bei jų istorijos. Paaiškėjo, kad Raman jaunystėje atliko karinę tarnybą Lietuvoje, Šilutėje. Dar Sąjūdžio laikais yra pasirašęs už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atgavimą ir taip prisidėjęs prie mūsų laisvės. Mediko išsilavinimą turintis vyras kažkada dirbo pediatru, tačiau ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais teko imtis visokiausių darbų, kad galėtų išgyventi. Gruzijoje augant turizmui, 2016 m. atidarė svečių namus Signachyje. Čia atvyksta daug turistų, ypač iš Rusijos. Tačiau 2019 m. Rusijai paskelbus embargą bei uždraudus skrydžius tarp šių dviejų šalių turistų srautas ženkliai sumažėjo ir daugeliui turizmo sektorių atstovų teko stabdyti veiklą.

Nors rusų sumažėjo, kitų šalių keliautojų srautai čia plūsta ir toliau, ypač iš Tolimųjų Rytų. Miestelis populiarus ir vestuvininkų tarpe – šeštadienį gatveles užplūsta pypsinčių automobilių kolonos. Fotosesijoms gražių vietų čia netrūksta. Nuo kalno viršaus atsiveria Alazanio slėnio panorama su kalnų fonu, matoma iš gynybinės sienos, bažnyčios bokštų, apžvalgos aikštelių, restoranų ar apgyvendinimo įstaigų. Ankstų rytą iš už kalnų kyla saulė. Miestelyje ramia vaga teka vietinių gyvenimas. Kasdienybę paįvairina atklydę svečiai, jiems skirti suvenyrai ir pramogos bei atvykėlių kritimas nelygioje kovoje prieš gruzinišką vyną ir čačą. O taip, ne vieną padauginusį turistą teko matyti, ko nepasakyčiau apie vietinius gyventojus.

Turėdama laiko iki talkos vynuogynuose leidausi pėsčiomis iki Bodbės vienuolyno. Keliaujant vingiuotu keliuku aukštyn atsiveria vis gražesnės panoramos į Signachį, Alazanio slėnį ir tolumoje stūksančius kalnus. Pasiekus Bodbę akivaizdu, kad tai populiari vieta – aikštelė pilna automobilių, vienuolyno prieigos nusėtos parduotuvėlėmis ir kavinukėmis, kuriose prekiaujama ir vienuolių pagamintais produktais: suvenyrais, ledais ir įvairiais gardėsiais. Tarybiniais laikais šiuose pastatuose buvo įkurta ligoninė, kurioje gimė ir mano laikinų namų Signachyje šeimininkai. Dabar į vienuolyną traukia būriai piligrimų, nes čia yra Šv. Ninos, Sakartvelo krikštytojos, kapas. Šalia senos bažnyčios neseniai pastatyta nauja, kurios viduje dar vyksta remonto darbai, tapomos freskos. Dalis vienuolyno komplekso uždaryta nuo apsinuoginusių pasauliečių.

Rtveli – vynuogių derliaus nuėmimas ir šventė

Grįžus atgal į Signachį susitikau su dar dviem keliautojomis, kurios traukė į tą pačią talką, ir leidomės į Kachetijos gilumoje esantį Shashiani kaimą. Nusileidus nuo kalno taksi iki pagrindinio kelio staiga atšalo. Gerai, kad neteko ilgai laukti maršrutkos, nes Rosana iš Argentinos staiga ir persišaldė. Oras pasikeitė visame regione: dangų aptraukė debesys, siautėjo vėjas ir teko išsitraukti šiltus drabužius. Kuo arčiau kelionės tikslo, tuo daugiau kelyje sunkvežimių su pilnomis priekabomis vynuogių. Derliaus nuėmimo metas pačiame įkarštyje.

Atvykusias į vietą viešnias pasitiko Giorgi, kuris suorganizavo talką ir tuo pačiu atrakciją keliautojams. Manau, kad Lietuvoje į bulviakasį irgi būtų norinčių. Kai kam juk egzotika.

Kol visi talkininkai dar nesusirinkę, su Giorgi nuvažiavome iki “KTW“ vyno gamyklos, kur superkamos vynuogės. Šiomis dienomis ilgose sunkvežimių eilėse prie supirkimo punkto žmonės pralaukia ir parą. Giorgi tėvas – vienas iš jų. Viešnios buvo pakviestos užmesti akį į gamyklos teritoriją. Šalia daugybės didelių metalinių bačkų sukosi didelė “mėsmalė“, į kurią priekabas tuštino sulaukę savo eilės vynuogių augintojai. Tačiau tai tik dalis derliaus, kurią kartvelai parduoda vyno gamyklai. Nemažą vynuogių dalį jie pasilieka namų vyno gamybai. Tad pasigrožime dramatišku saulėlydžiu ir važiuojame namo, kur lauksime kitų kolegų ir ruošimės rytdienos talkai.

Susirinko 14 keliautojų iš įvairiausių šalių. Argentina, Izraelis, Rusija, Kinija, Filipinai, Malaizija, Italija, Prancūzija ir, žinoma, Lietuva. Šį tautų katilą suvaldyti nėra lengva, ypač kai namai dar tik rekonstruojami, o senovinio kaimo neturėjusiems pedantams aplinka šiek tiek kelia šoką. Vanduo iš bačkos, tualetas lauke, netoli kiaulių gardo, lovų gerokai mažiau nei svečių ir t.t. Giorgi buvo kiek pasimetęs, o gal neryžtingas, tad lyderio vaimenį perėmė Maša iš Tiumenės, pas šią šeimą viešinti nebe pirmą kartą. Ji buvo mūsų klasės auklėtoja. Visiems tapo aiški dienotvarkė ir poilsio vietos, atsakyta į visus klausimus. Apsišlifuoti ir atsipalaiduoti dar labiau padėjo tikra gruziniška užstalė su daugybe valgių, vyno ir tostų.

Rytas prasidėjo labai anksti, dar net saulei nepakilus. Šalta. Užsimiegoję talkininkai lipa į mašinas ir limpančią sunkvežimio priekabą. Per kaimą ir laukus traukiam į slėnyje besidriekiančius vynuogynus. Iš paskos rikiuojasi vis daugiau mašinų. Rodos, vynuogių derlių nuimti ketina visas kaimas.

Pasiekėm Giorgi šeimos laukus. Pravestas instruktažas. Gavom po du kibirus, žirkles ar peilius, susirandam “vagos“ kompanjoną ir pirmyn į darbą. Vieną kibirą užpildžius reikia sušukti “Vedro!“ (vertimas iš rusų kalbos “Kibiras!“) ir Giorgi arba jo brolis Dima pilnąjį kibirą pakeičia tuščiu. Karts nuo karto sutartinį šūksnį reikdavo grąžinti į pirminį formatą, nes tarp tiek tautų dažnai gaunasi sugedęs telefonas ir per laukus pradeda skambėti “Pedro!“ ir panašūs dariniai. Vynuogių derlius nemažas, kai kur vynuogienojai net nulinkę, kekės suaugę su vielomis. Kibirai pildėsi labai greitai, mat vynuogynai apkibę didžiulėmis saldžių uogų kekėmis. Pradžioje tą saldumą jutome burnoje. Vėliau viskas tiesiog lipo nuo saldumo: rankos, kibirai, peiliai, rūbai, batai. Gerai, kad širšių nebuvo.

Įsidienojus talkininkai jau išsilukštenę iš kelių drabužių sluoksnių. Šalia puspilnių priekabų Giorgi mama paruošė pietų stalą. Kol entuziazmas dar neišblėsęs, reikia greičiau pabaigti darbą. Vieni dar pilni įkvėpimo, kiti vis daugiau pasimuliuoja. Bet rezultatai tiesiog auga akyse. Mažoji priekaba keliaus į namus, o didžioji – į vyno gamyklą, kur Giorgi tėvas vėl visą naktį praleis eilėje.

Po talkos taip norėjosi išsimaudyti, bet jokio vandens telkinio aplink nėra. Namie dušo irgi nėra. Ką gi, nusiprausiu Tbilisyje. O namie laukė ruošos darbai, nes po talkos prasideda vyno gamyba ir šventė. Dar iš vakaro Giorgi išvalė į žemę įkastą didžiulį vyno indą. Jis visas ten buvo įlindęs kopėčiomis! Tokius indus galima rasti daugelio gruzinų namuose. Ore tvyro aitrus verdamo muilo kvapas. Tėvas ruošiasi dezinfekuoti indą. Prie vynuogių spaudimo aparato rikiuojasi eilė norinčių prisidėti prie vyno gimimo. Vieni neša ir pila vynuogių maišus, kiti maišo, treti suka, ketvirti stebi, penkti filmuoja ir fotografuoja. Brigada dirba išsijuosusi. Pramoga svečiams, nauda šeimininkams. Visi laimingi. Virtuvės fronte ruošiamas stalas, pjaustomi ir veriami šašlykai. Lauke kūrenamas laužas, plaunami indai. Veiksmo pilni namai. Ir nuotaika visiems daug geresnė nei išvakarėse. Svečiai atsipalaidavę, kupini įspūdžių. Kaip bebūtų, nuotykiai ir patyrimai užgožia komforto stoką. Visą dieną vainikavo vaišėmis gausiai nukrautas stalas, besiliejantys tostai ir vynas, muzikiniai pasirodymai. Gruzinų tostai visada paliečia mano jautrią širdį. Bet kada galiu apsiverkt.

Deja, mano vakarėlis ilgai netruko. Taip jau susidėliojo planai, kad kitą dieną turėjau atsirasti kitame šalies gale – Batumyje, kur vakare laukė skrydis namo. Labai pasisekė, kad naktį į Tbilisį važiavo Giorgi pusbrolis su mama. Tad kelionė gavosi sklandesnė. Atsisveikinus su visa tarptautine kompanija ir šeimininkais palikau rtveli pačiame įkarštyje.

Gal ir ne taip rtveli vykdavo kadaise senuosiuose kaimuose. Gal ir ne taip jis pristatomas turistams parodomosiose programose, kur pasiūlo vynuoges minti kojomis. Bet mano klajonėse atsitiko būtent toks rtveli, kaip aukščiau aprašyta. Ir tai buvo viena iš geriausių patirčių Sakartvele. Ačiū kolegoms, ačiū Giorgi šeimai!

Parašykite komentarą