Pirmą kartą Prancūzijoje lankiausi prieš 10 metų, kuomet krikštasūniui dovanojome kelionę į Disneilendą. Užsukome trumpam ir į Paryžių. Tuomet daviau sau pažadą, kad aš čia dar sugrįšiu. Nes kelių valandų Paryžiui nepakanka. Čia reikia nueiti ne vieną kilometrą. Tad 2018 m. gegužės mėnesį telefonas suskaičiavo 154 179 mano žingsnius Paryžiuje, neskaitant tango ir metro.
Miestas skersai ir išilgai
Nors laiko turėjau tikrai nemažai ir nubrūžinau ne vieną gatvę, už gražių fasadų ir žydinčių rožinių kaštonų norėjosi pamatyti ir išgirsti daugiau. Tokiais atvejais visuomet gelbėja nemokami turai pėsčiomis. Paryžiuje jų siūloma gana daug. Jei pailgintų trukmę ir apjungtų kelis maršrutus, sąrašas patrumpėtų. Todėl kartais tenka rinktis net po du turus per dieną. Tarp ekskursijų vaikštinėjau sau pati. O telefonas skaičiavo žingsnius.
Iš turų gidų gauni ne tik miesto ir apžiūrimų vietų istorijos pagrindus, bet ir sužinai visokių paslapčių. Madingame Marės rajone – subkultūrų kratinys. Dabar čia daugiausiai zuja hipsteriai, LGBT, senajame žydų kvartale tebegyvena žydų bendruomenė, turi savo veikiančią sinagogą. Nusukus nuo pakilusio Bastilijos bulvaro, po kuriuo ansčiau buvo siena, patenki į ramius ir jaukius vidinius kiemelius ir parkelius, šurmuliuojančią Place de Vosges aikštę. Viešos ir neviešos paslaptys tiesiog liejasi. Apie Place des Vosges aikštę supančius XVII a. rūmus, kuriuose iki XX a. buvo įkurti sandėliai, garažai, dalis privatizuoti, nes valstybė neišlaiko, o remontuoti tai reikia. Todėl čia rengiami netgi festivaliai, po kurių remontų reikia dar labiau. Apie slaptą tunelį, jungiantį šią aikštę su bažnyčia, kuriuo vienuolės vaikščiodavo į maldos namus. Apie pereinamą Šv. Pauliaus bažnyčią. Apie menininką slapyvardžiu “Invader“, kuris pikseliniais piešinukais pažymėjęs daugybę sostinės pastatų (yra net sukurta mobilioji aplikacija, kurioje gali atsekti ir pasižymėti rastus piešinius). Apie Paryžiaus operą, kurioje gimė Operos Fantomo istorija. O po operos rūmais telkšo vandens rezervuaras, kuriame rengiamos pratybos gaisrininkams. Apie viešbutį, kuriame ilgą laiką gyveno ir mirė Coco Chanel (priešais jį dabar įsikūrusi šios mados divos vardo parduotuvė) ir viešėjo Ernestas Hemingvėjus, kurio gyvenimo etapas čia siejamas su alkoholinio koktelio “Kruvinoji Merė“ atsiradimu (kur žengė žingsnį Hemingvėjus, ten gimė koks nors kokteilis). Apie Šv. Severino bažnyčią, kurioje rasite ne tik Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios paveikslo kopiją, bet ir Lietuvos Vytį bei Lenkijos erelį. O bažnyčios vitražuose figūruoja ne tik šventieji ir kiti Biblijos veikėjai, bet ir po gaisro atstatyti bažnyčią padėję finansiniai rėmėjai. Apie giljotinos išradėją. Apie senosios Paryžiaus sienos likučius požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Apie gyvenamųjų namų architektūrinius ir praktinius niuansus. Ir be galo daug kitų faktų, gandų ir pletkų.
Be “vizitkių“ – ne Paryžius
Ne visos Paryžiaus vizitinės kortelės buvo sudėtos į nemokamų turų programas. Snobiška, bet kaip gi viešint Prancūzijos sostinėje nenueiti iki lankomiausių ir populiariausių objektų.
Eifelio bokštą buvau mačius tik naktį, tai reikėjo apžiūrėt ir dieną, pasivoliot ant žolės, suvalgyt sumuštinį ir gabalą obuolių pyrago. Aplink besimalantys juodaodžiai šampaną ir vyną siūlė tik apsiseilėjusioms porelėms arba jau įkaušusiems turistams. Iš kur jie ištraukė, kad žmonės po vieną negeria. Na bet pataikė. Negeriu nei po vieną, nei keliese. Atidirbę rinkos analizę. Kitoje vietoje driekėsi šviečiančių eifeliukų ir cypiančių mažmožiukų turgelis. Ir iš visų Eifelio bokšto pusių daromos nuotraukos bei asmenukės. O pozų išradingumas! Katalogą galima sudaryti.
Patraukiau link Luvro muziejaus. Šį apžiūrėjau tik iš išorės dienos metu, nes muziejų lankymas – ne man. Beje, gidas minėjo, kad labai verta apsilankyti Luvre trečiadienio ir penktadienio vakarais, kuomet muziejus dirba iki vėlaus vakaro, čia mažiau žmonių, o pro langus matyti žvaigždėtas dangus (tokia pati rekomendacija galioja Žoržo Pompidu centre, tik ketvirtadieniais).
Einant link Luvro teko praeiti pro Triumfo arką ir per nesuvokiamo populiarumo sulaukusius Eliziejaus laukus. Vis dar nesuprantu, kas juose žavaus ir patrauklaus. Tiesiog plati gatvė su daugybę brangių parduotuvių ir restoranų. O brangių todėl, kad Eliziejaus laukai. Na dar naktį lempučių daugiau.
Tiuirli sodai džiugino tik dėl pavėsio kaitrią dieną. Žoržo Pompidu centras stebino “architektūriniu išsišokimu“ tradicinio Paryžiaus centro rajono kontekste.
O Noterdamo (Dievo Motinos) katedra man yra graži. Iš kurios pusės bepažiūrėtum, išsižiojusios chimeros ir kitos gotikos šedevro detalės nukelia į V. Hugo “Paryžiaus katedros“ puslapius. Daug vizualių ir muzikalių šio kūrinio interpretacijų prikurta, tačiau pataikaujant publikai daugelis jų turi laimingą pabaigą.
Monmartras – mano mylimiausias
Monmartras Paryžiuje mane apžavėjo labiausiai. Tai lyg atskiras miestelis dideliame megapolyje, įsikūręs ant kalvos ir išraižytas žavių gatvelių labirintų. Tiesa, kai kuriose vietose tiesiog knibžda turistų, tačiau kartais išmuša “laimės valanda“, kuomet nepataikai ant tos bangos ir mėgaujiesi ta jaukia ir bohemiška atmosfera tarp lipdytų sulipdytų namelių. Bohema kadaise čia ir gyveno. Tai liudija tiek istorijos, tiek marketinginės apraiškos su Vincento Van Gogo, Pablo Pikaso, Pjero Ogiusto Renuaro ir kitų čia gyvenusių ir kūrusių menininkų vardais.
Monmartro gatvelių labirintuose įsikūrę daugybė jaukių kavinukių (vienoje jų buvo “įdarbinta“ ir Amelija iš Monmarto), restoranų, galerijų ir parduotuvėlių. Pačios gatvelės čia kaip galerijos – pro išpaišytas sienas greitai nepraeisi, norisi stabtelt, pažvelgt giliau. Net apleistas sklypas pavirtęs meno zona. “Turistinio“ meno apstu Tertre aikštėje, kurioje čia ir dabar tapo dailininkai ir pardavinėja savo meno kūrinius. Kaip sakė gidas, “turtingi žmonės sprendžia, kas yra menas“. Greito meno atstovai apžavėtiems miesto svečiams siūlo greitai išraityti portretą ar šaržą.
Kaip ir priklauso mažam “miesteliui“, čia ant kalvos stovi bažnyčia – Šv. Jėzaus širdies bazilika (Sacre Coeur). Kaip ji matoma iš daugelio Paryžiaus vietų, taip miestas plačiai matomas nuo šventoriaus. Kadaise Monmartre gyvenusios vienuolės ant kalvos šlaito užveisė vynuogyną, kuris puoselėjamas iki šių dienų. Jei būta vyno, neapsieita ir be pasilinksminimo vietų – nuo garsiojo kabareto Mulen Ružo, seno ir mažo kabarečiuko šalia vynuogyno, kurio savininkas kolekcionavo žmogžudžių portretus, iki aukštuomenės pokylių vietų prie kitų rajone stovėjusių malūnų.
Mulen Ružas ir kankanas – neatsiejami. Šis šokis kildinamas iš lenkų polkos. Kadaise jį šokdavo tik prostitutės, todėl laikui bėgant “tas nepadorus“ kankanas buvo uždraustas. Dabar gi šį šokį atlieka profesionalios šokėjos, o Mulen Ruže jos dar turi ir labai didelę atranką praeiti. Paradoksalu, tačiau šiandien dauguma Mulen Ružo šokėjų yra ne prancūzės. Ir kabareto populiarumas tiek išaugęs, kad gana brangius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto.
Bent kartą po Monmartrą rekomenduoju pasivaikščioti su gidu. O jei tas gidas yra Cris, tai jums labai pasisekė.
Tarp vitrinų ir prekystalių
Vieni vyksta į Paryžių apsipirkti, kitiems pakanka tiesiog akis paganyti. Na nes kam tie daiktai. Tik skonio receptorius ir piniginę reikia pamaloninti, tad dažniausiai sukinėdavausi tarp maisto vitrinų ir prekystalių. Na gerai, dar už žioplumą reikia mokėti ir įsigyti dar vieną telefono pakrovėją, nes pirmą vakarą suvoki, kad palikai jį namie, ir tą pačią akimirką pritrūksti deguonies.
Prekybos čia apstu. Nuo paprastų gatvės kioskelių iki butikų ir prabangių parduotuvių, kuriose net kainos nenurodomos (nes “menas“ neįkainojamas), nuo žavių parduotuvėlių iki didelių prekybos centrų, nuo jaukių kavinukių ir barų, įvairiausių šalių virtuvių restoranėlių ar net visos maitinimo įstaigų gatvės iki aukštos klasės restoranų, nuo mažų ūkininkų turgelių iki didelių turgų. Pasuki į naują gatvę ir, žiūrėk, jau šurmuliuoja tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.
Tačiau tam šurmuliui toli gražu iki rytietiško ar labai pietietiško. Kaip tik tokį pajutau turguje jau už Paryžiaus centro ribų, kurį teko kirsti norint pasiekti vieną didelį sendaikčių turgų. Šiame rajone jau kitokia aplinka ir atmosfera. Vakare gal net ir neičiau. Turguje vyrauja rytietiškos ir afrikietiškos prekės, užkandinės, fone skambanti muzika. Pagal pasiūlą ir pirkėjai. Palengva žingsniuojant tarp prekystalių šalia du prekeiviai karštai kažko susikivirčijo. Vos tik spėjau nusukti akis nuo konflikto židinio, kaip priešais pamačiau atbėgančią gaują gal 30 jaunuolių krauju pasruvusiomis akimis, nutaikytomis į tą židinį. Daugiau nesidairydama ir nebandydama išsiaiškinti, kurios pusės palaikymo komanda atbėgo ir kuo viskas baigėsi, paspartinau žingsnį ir greitai nupėdinau ten, kur kvepia ne krauju, o senienomis.
Sent Ueno sendaikčių turgus priminė muziejų, mat seni daiktai seną istoriją turinčioje Prancūzijoje iš tikrųjų yra seni. Baldai, juvelyrikos dirbiniai, vintažiniai drabužiai, paveikslai, indai, knygos, muzikos įrašai ir kt. Įmantriais baldais ar interjero detalėmis galima papuošti namus. Bet ką veikti su senoviniais drabužiais, sunku pasakyti. Nebent tada reikia organizuotis vakarėlius, kad galėtum pasipuošti suknelėmis, su kuriomis nėra kur eiti. Pagrindiniai pirkėjai – amerikiečiai. Jie čia prisiperka kokybiškų antikvarinių dalykų už gerą kainą, o JAV parduoda gerokai brangiau. Verslas yra verslas.
Vieno iš labiausiai lankomų pasaulio miestų gatvėse
Geras oras (nors gerokai vėsiau nei tropinėj Lietuvoj), į muziejus nėjau, tad daug laiko praleidau gatvėse, parkuose ir dar kavinėse, kur įlįsdavau su savo kompiuteriu padirbėti prie kavos puodelio.
Prie lankytinų objektų daugiausiai būriuojasi, žinoma, miesto svečiai. Kažkur būriuojasi kone visos miesto policijos pajėgos su švyturiukais (nesigilinau, ar tai streikas, ar rimtesnis įvykis, tik pagreitinau žingsnį). Paryžiečiai į gatves išėjo savaitgalį. Daug vestuvių. Daug fotosesijų. Pilni parkai, lauko kavinės ir restoranai, gatvės ir alėjos tiek šeimų su vaikais, tiek senjorų, tiek jaunimo. Niekas niekur neskuba, mėgaujasi laiku sau ir buvimu kartu. O kartais muzika, nes labai daug gatvės muzikantų – nuo backpacker’ių su gitara iki styginių kvartetų ar operos solistų. Po darbų vakarais dažniausiai palengva juda link namų, stabteldami pasišnekučiuot su sutiktais kaimynais ir besišnekučiuojant kartu sukramsnot pakeliui namo nusipirktą prancūzišką batoną. Daug benamių ir elgetaujančių… Daug studentų. Prancūzijoje mokslas nemokamas, bet pragyvenimas Paryžiuje labai brangus. Vien būsto nuomai gali tekti atseikėti bent 1 000 eurų.
Prisižiūrėjau įvairiausių veidų ir personažų. Nes man patinka sustoti ir stebėti (ir žiūrėti, ir klausyti). Eidama bijau nugriūt. Pirmomis dienomis žavi žmonių įvairovė Paryžiuje. Kokie visi gražūs, kokie stilingi. Tačiau po kelių dienų jau pradedi atsirinkti, kurie yra paryžiečiai, o kurie – turistai. Dauguma pastarųjų (neskaitant tipinių su kepuraitėmis ar skrybėlaitėmis nuo saulės, šortukų, kedukų, sandaliukų, maikučių, piniginės-diržo ir didelio lango į pasaulį – fotoaparato) į romantikos ir meilės miestą, mados sostinę atvyksta besivaikydami stereotipinio aprangos kodo. “Paryžinis“ turistas dažniausiai dėvi beretę, dryžuotą palaidinę (šias ypač pamėgę į povestuvinę kelionę atvykę jaunavedžiai). Jauni paryžiečiai lengvai atpažįstami pagal šalikėlius ir savo putlias lūpas (ypač viršutinė jų lūpa labai sexy) ir plona juostele išskustus ūsiukus. Dar jų kelnės trumpos, atidengiančios kauliukus. Moterys stilingos arba ne. Daug rūko, net sportuodamos. Itin žavios vyresnio amžiaus madam, spinduliuojančios tą prancūzišką eleganciją.
Gyvos Senos pakrantės
Daug Paryžiaus pamatyti ir pajausti galima vien tik pasivaikščiojus Senos pakrantėmis. Čia telpa ir senoji architektūra, ir naujai kuriamos poilsio zonos (vasarą čia įkuriami netgi smėlio paplūdimiai), ir miesto gyventojai, ir turistai. Tarp fone stūksančio Eifelio bokšto, Luvro muziejaus, Noterdamo katedros, Orsė muziejaus ir kitų Paryžiaus žymių objektų stovi paprasti gyvenamieji namai su apželdintomis terasomis, o po langais praplaukia turistų pilnas laivas, iš kurio sklinda gido balsas ir miesto svečių susižavėjimo šūksniai. Kas dešimtį metrų rasi vis naujų pramogų – tai muzikantų grupelė improvizuoja, palaikoma praeinančių ar šalia prisėdančių klausytojų, tai salsos gerbėjų ratelis sukasi pagal lotyniškus ritmus, tai tango fanatikai šoka tango Paryžiuje. Reikia žmonių – prašom. Reikia ramybės – rasi ir atokesnį, ramesnį kampelį. Bet Senos pakrantėse visada gyva.
Gamtos ir ramybės paieškos mieste
Nuo miesto šurmulio kartais norisi prisiglausti kokiame ramiame, žaliame kampelyje, ypač pavasariui beveik pasiekus finišo tiesiąją. Tokių kampelių Paryžiuje netrūksta: daugybė parkų, skverų, jaukių vidinių kiemelių, tos pačios Senos pakrantės vietelių. Net stogai ir balkonai daugelyje pastatų yra apželdinti.
Kelias dienas gyvenau šalia Botanikos parko, tad beveik kasdien tekdavo pro jį praeiti. Akis džiugino žydintys medžiai, giliau į parką viliojo paukščių čiulbėjimas ar net garsus varlių kurkimas. Čia pat įsikūręs ir zoologijos sodas bei gamtos istorijos muziejus, bet geru oru gera būti lauke.
Žalioms zonoms ir parkams dažnai priskiriu ir kapines. Šios teritorijos kartais būna tokios išpuoselėtos, kad žmonėms atstoja ne tik amžinojo, bet ir laikino poilsio vietą. O jei dar kapinės labai senos, tai ir vieną kitą istorijos puslapį tenka perversti. Paryžiuje pasivaikščiojau Per Lašezo kapinių (Le cimetière du Père-Lachaise) labirintais, kuriose apstu įvairiausios architektūros mauzoliejų, kičinių ar įdomesnių sprendimų paženklinti amžinojo poilsio vietą. Čia palaidota daugybė įžymių asmenybių: rašytojai Moljeras, Onorė de Balzakas, Marselis Prustas, Oskaras Vaildas (jo kapas jau atidengtas stikline pertvara nuo lankytojų “lauktuvių“, nes artimieji pavargo mokėti už nuolatinį antkapio valymą), kompozitoriai Frederikas Šopenas, Džordžas Bizė, dainininkai Marija Kalas, Edita Piaf, Džimas Morisonas (jo irgi jau aptvertą kapą nesunku atrasti pagal gerbėjų prie kapo klausomą “The Doors“ muziką) ir kt. Čia amžino poilsio taip pat atgulė Lietuvoje tragiškai pagarsėjusi prancūzų aktorė Marie Trintignant. Nors šios kapinės yra vienos lankomiausių pasaulyje, gyvų nedaug čia sutikau.
Transportas Paryžiuje
Kartais reikia pagailėti savo kojų ir laiko ir pasinaudoti siūlomomis transporto priemonėmis. Paryžiuje puikiai išvystyta metropoliteno sistema, ilgiu atsiliekanti tik nuo Maskvos (Europos mastais). O stočių gražumas! Kai kuriose specialiai išlipau pasivaikščioti.
Ilgesnį laiką viešint rekomenduočiau įsivertinti, kiek numatoma važinėti viešuoju transportu ir pasirinkti brangesnį pasą arba 10 bilietų, kurie kainuos pigiau nei perkant po vieną atskirai. Šie bilietai galioja ne tik metro, bet ir daugelyje miesto autobusų, traukinių, funikulierių ir tramvajuose. Daug dviračių ir motorolerių. Maršrutus puikiai galima susidėlioti specializuotoje svetainėje arba tiesiog Google Maps – veikia puikiai. Kai viešasis transportas jau nevažiuoja, verta prisiminti, kad Paryžiuje veikia “Uber“ programėlė.
Paryžių dar reikia pasiekti ir iš Bovė oro uosto, esančio atokiau nuo miesto. Čia siūloma iš anksto užsisakyti autobuso bilietus internetu, nes taip pigiau. Dar vienas atrastas ir kitame maršrute išbandytas būdas – Bla bla car sistema. Patikrinau – tarp Paryžiaus ir Bovė galima rasti daugybę vairuotojų.
Namai namučiai
Per savaitę teko pagyventi keliose vietose. Pirmomis dienomis apsistojau pas savo Couchsurfing svečią Aymeric. Prieš skrendant į Paryžių jis viešėjo pas mane, o tą pačią dieną skirtingais lėktuvais išskridę į Prancūzijos sostinę vakare susitikome jau Aymeric namuose. 13-asis rajonas ramus, jaukus, netoli nuo centro, namas su neįtikėtinai mažu liftu (3 asmenims?! Nejuokaukit, tik man ir kuprinei vietos pakanka), o butas labai vyriškas… Bet valgyt prancūzas gamina skaniai.
Po kelių dienų persikėliau į gretimą, 5-ąjį, rajoną, arčiau centro, kur gyvena skrybėlėtas džentelmenas, ponas senjoras Jozeph. Per Couchsurfing radus bendrą interesą – tango – užklausiau tik dėl milongų rekomendacijų, o jis pakvietė paviešėti savo naujai įrengtuose apartamentuose. Tiesa, kai atvykau, remonto darbai dar nebuvo baigti, tad viešnagė vyko vienu aukštu aukščiau, senos prancūzės, kuri perkelta į specialios priežiūros centrą, bute, o šiuos labai charakteringus namus prižiūri kaimynai. Jozeph labai vylėsi, kad būsiu pirmoji viešnia jo apartamentuose, tačiau iš Tuniso atvykę darbininkai neskubėjo ir darbavosi pietietiškais tempais. Tačiau kai netyčia per darbų apžiūrą susivokėme, kad užtrenkėme namų duris ir neturime raktų, net nespėjome bekvatodami priimti jokio sprendimo, kaip tunisietis jau lipo sienomis, išdaužė tualeto langelio stiklą ir spraudėsi pro nedidelį tarpą į mūsų namus. Nežinau, ką galvojo kaimynai, matydami pro langą tabaluojančias kojas, bet durys mums buvo atidarytos. Prasiblaškė darbininkai, praskaidrino savo kasdienybę. Tačiau debiuotuoti viešnios statusu Jozeph apartamentuose taip ir nespėjau.
Bet gyvenimas senosios kaimynės bute neleido nuobodžiauti. Tiesą sakant, jaučiausi čia kaip karalaitė. Pusrytėliai paruošti, Jūsų didenybe. Kokiame restorane norėtumėte vakarieniauti šį vakarą, Jūsų malonybe? Kur šiandien pageidautumėte pašokti, madmuazel, – po žvaigždėtu Paryžiaus dangumi ar salėje? Džentelmenų džentelmenas. Ir dar tango didžėjus. Be to, per 65 savo gyvenimo metus Jozeph užgyveno nemažai istorijų. O kiek aš jų išklausiau. Nuo skausmingos emigracijos iš Libano ankstyvoje jaunystėje, santuokinio gyvenimo, skyrybų iki įvairiausių verslų, aistros maisto gaminimui, tango ir įvairių draugysčių. Kartais net nebūdavo kada įsiterpti. Sakė, rašys knygą. Gal net dvi.
Dar viena įspūdinga pažintis – su dar vienu garbaus amžiaus džentelmenu Michael. Nors jis ir kvietė paviešėti, tačiau nesiblaškiau po daugybę vietų ir tiesiog porą kartų aplankiau Michael jo namuose. Muziejus ten, ne namai. Šeimininkas per ilgą savo gyvenimą prikaupė įvairiausių smulkmenų ir detalių, menančių skirtingus jo gyvenimo etapus, keliones ir pomėgius. Holokaustą išgyvenusių Lenkijos žydų palikuonis sukrėtė savo gyvenimo istorija. Nereikia stebėtis, kad seni žmonės mėgsta daug kalbėti. Nes jie dažnai tikrai turi ką papasakoti. Todėl vis dažniau Couchsurfing’e pasirenku vyresnio amžiaus žmones.
Tačiau anksčiau ar vėliau nuo bendravimo, nuo klausymosi, nuo įspūdžių pavargsti ir norisi užsidaryti tarp kelių sienų, nustatyti nenorėjimo bendrauti miną ir būti pačiai su savimi. Taip nutiko kelionės pabaigoje. Tad grįžus iš Normandijos atgal į Paryžių dar aplankiau Michael, užsisakiau lovą su pusryčiais tą dieną pigiausiame (36 EUR! Taip, apgyvedinimas Paryžiuje labai brangus) hostelyje “Oops! Latin quarter by Hiphophostels“ ir baigiau namų ir draugų etapą kelionėje po Paryžių.
Paryžius patiko, bet man jo jau gana. Vilioja kitos Prancūzijos vietos.
Daivos klajonės 