Išpuolė tokie metai, kad kartojosi prieš 10 metų pabandytos kelionių kryptys. Tad atėjo laikas ir Gruzijai, dabar jau vadinamai ir Sakartvelu. Paskutinį kartą ten lankiausi prieš pat karą, kuomet šalis, deja, prarado dalį savo teritorijos. Tai buvo mano pirmoji kelionė į kitą pusę, t. y. ne į Europą, ne į Vakarus. Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kelionės metu viduje kirbėjo keisti jausmai ir išgyvenimai, o šalies koloritas ir gruzinų svetingumas pavergė širdį 10-čiai metų. Per tą laikotarpį šitos meilės Gruzijai nenurungė nė viena aplankyta artima ar tolima egzotiška šalis. Kol neatvykau į Iraną. Nors šios dvi šalys yra visiškai nesulyginamos. Tad buvo be galo įdomu, koks bus susitikimas su savo meile po 10 metų ir dar su iraniečiu kompanijoje.
Kur pasiduoti?
Į Gruziją susiruošiau liepos antroje pusėje. Keliautojų nemažai. Lėktuve šalia sėdėjo keistomis aplinkybėmis gyvenime jau anksčiau sutikta įkvepianti moteris – raudonplaukė jogos mokytoja Eglė, taip pat pamilusi Gruziją. Tad 3,5 val. skrydis, lydimas įdomių istorijų ir diskusijų, neprailgo.
Vasarą visuomet baidausi karščio piečiau esančiose šalyse, bet teko derintis prie kompaniono galimybių, kurios išties yra ribotos. Irane sutiktam Siavosh tai buvo pirma kelionė į užsienį! Kad galėtų trumpam išvykti, jam teko praeiti kryžiaus kelius Irano suvaržytoje sistemoje: gauti pasą, sumokėti jų pinigais milžinišką užstatą, gauti laisvų dienų nuo įtemptų medicinos studijų, gauti galimybę pasikeisti valiutos (netgi tai yra kontroliuojama!) ir įsigyti lėktuvo bilietus paskutinę minutę. Mane vis dar stebina tai, kad Irane lėktuvo bilietai prieš skrydį yra gerokai pigesni nei perkant iš anksto. Tačiau siųsti išbandymai sudėliojo taip, kad bilietų į reikiamą reisą Sia negavo ir teko pirkti kitus, gerokai brangesnius. Jau nekalbant apie tai, kad bilietus pavyko įsigyti kai aš jau buvau pakeliui į Gruziją.
Tokius kryžiaus kelius praėjęs debiutuojantis keliautojas nusipelnė pačios geriausios kelionės. Aš dar iki šiol pavydžiu jam, kokia ji gavosi. Aišku, reikėjo galvot ir apie save. Planų iš anksto nedėliojom. Bet vis sekiau orų prognozes. Jei aš kepu karštyje, manęs nenudžiugins niekas. Todėl termometro stulpelis liepos antroje pusėje stūmė į kalnų pusę. Puiku, žygiai į kalnus – tai, ko reikia. Planuojantiems nerti į Gruzijos kalnus labai rekomenduoju svetainę www.caucasus-trekking.com. Bet. Visuose kalnų regionuose užėjęs liūčių etapas, naujienos skelbia apie nuošliaužas, nuplautus tiltus ir nepravažiuojamus kelius. Belaukdama atvykstančio Sia vis analizuoju orų prognozes, turizmo informacijos centre renku informaciją apie galimas dar nenuplautas kryptis. O ir laiko daug neturim, tad pasirinkimų sąrašas siaurėja gana stipriai. Beje, Sia išvykus atgal į Iraną turėsiu dar kelias dienas. Bet ką veiksiu tuomet, sugalvosiu vėliau. Nors jau seniai labai noriu į Svanetiją. Bet ir ten pliaupia.
Ankstų rytą pagaliau sulaukus Sia aptariam turimą situaciją ir nusprendžiam traukti link Kazbeko. Rizikuojam.
Į Kazbeką!
Iš Tbilisio iki Kazbeko arba jo papėdėje įsikūrusios Stepanacmindos gyvenvietės važiuoja mikriukai. Iki Didube stoties iš centro reikia nusigauti metro ir dar praeiti turgų, kuriame įsigijome vietinio tinklo SIM kortelę bei užkandžių. Mikriukai išvažiuoja, kai susirenka pakankamai keleivių. Tad turėjom laiko pasikalbėti su vairuotojais. Vienas jų, sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, papasakojo apie savo draugus, gyvenančius Lietuvoje. Deja, jų ryšys nutrūko. Vairuotojas pasakė jų pavardę ir paprašė perduoti seniems bičiuliams, kad jis jų laukia… Turėdama tik pavardę negalėjau nieko pažadėti.
Išvažiavus iš sostinės vaizdai pradėjo keistis. Už lango mėlynavo užtvankos, šniokštė upės, kilo žali kalnai, kelis kartus persižegnoti gruzinus vertė pravažiuojamos bažnyčios. Kalnuose baltavo avelių “antenos”, o kelią vis dažniau pastodavo ne mažiau nei Indijoje gerbiamos karvės. Kylant vis aukščiau į kalnus debesys artėjo link žemės paviršiaus, kol kai kuriose properšose ir pasimainydavo vietomis. Pravažiavom sparčiai augantį Gudaurio slidinėjimo kurortą, kuriame vis tebeverda statybos, tiesiami nauji keltuvai – ateinantys investuotojai iš Vakarų po truputį kelia paslaugų kokybės kartelę.
Atvykę į Stepanacmindą pirmiausiai pasukome link inventoriaus nuomos punktų, mat žygiams į kalnus prireiks šiokių tokių reikmenų. Vežtis iš namų nesiryžome, nes nebuvome tikri, ar jų prireiks, jei prireiks, tai tik keliom dienom iš 10, o viską tąsyti ant kupros ir dar lėktuve už tai papildomai sumokėti nebuvo prasmės. Bet aktyvaus sezono metu inventoriaus nuomos punktai neblogai iššluoti. Viename nieko nepešę patraukėme į kitą. Po konsultacijų pasirinkome du skirtingus maršrutus ir išsirinkome inventorių: palapinę, kilimėlius, 1 miegmaišį (sau pasiėmiau iš namų), įsigijome dujų balionėlį primusui. Vietinėse parduotuvėse ne itin didelė pasiūla, bet kruopų ir konservų žygiui tikrai galima įsigyti.
Kelionė iš sostinės ir kiti reikalai užtruko, tad nutarėm pirmąją dieną likti gyvenvietėje, o ryte traukti į pirmąjį žygį. Dauguma svečių namų jau užimti, tačiau nesunkiai radome kambarį atokiau nuo centro. Po sočios vakarienės į įkalnę su visa manta būsimi žygeiviai patingėjo kopti, tad pasigavom “taksi”, kuris pavėžėjo nemokamai. Reikėjo atsirūšiuoti visus daiktus ir atsirinkti tik tai, ką nešimės ant kupros su savimi. Likusiai mantai radau saugią vietą. Ne itin aktyvų gyvenimą gyvenančio Sia tingumas ir patirties stoka kėlė nerimą prieš žygį, na bet visi kažkada nuo kažko pradedame. Kaip diena prasideda stulbinančiu saulėtekiu.
Truso slėnio spalvos
Pirmajam žygiui, apšilimui prieš antrąjį, pasirinkome lengvesnį maršrutą per Truso slėnį. Iki starto vietos Kobi gyvenvietėje reikia pavažiuoti mikriuku. Užsisakę agentūrų variantą turistai nuvežami iki tolimesnio kaimelio, nuo kurio pradėjus maršrutą pirmyn ir atgal galima įveikti ir per vieną dieną, nesinešant įrangos stovyklavimui. Bet mes neskubam ir mėgaujamės gamtos grožybėmis ir Truso slėnio spalvomis.
O Truso slėnio spalvų tiek daug! Nuo žalių vilnijančių kalnų, pakelėse mėlynuojančių čiobrelių ir kitomis spalvomis pražydusių gėlių, kanjoną ir slėnį raižančios melsvos upės, baltų uolų iki kur nekur baltuojančių sniego lopinėlių, šviesių ir oranžinių travertinų uolienų su mineraliniais vandenimis bei iš vamzdžio trykštančio geizerio išspjaudytos įvairiausių spalvų paletės, stulbinančiai kontrastuojančios saldžiai žaliame fone.
Keistas tas geizeris. Bet labai spalvotas.
Maršrutas nėra visai laukinis. Kelyje yra nemažai civilizacijos apraiškų, tačiau dauguma gyvenviečių yra apleistos dar nuo karo su osetinais laikų. Kai kuriuose namuose kažkas dar gyvena, pjauna ėriuką, lanko kapinaites, augina vištas, kiaules, karves, avis ir asiliukus. Tik gavom perspėjimų saugotis piemenų šunų, nes jie gali pulti prašalaičius. Pakeliui pasikalbam su sutiktais pieminimis ar gyventojais. Kalbu rusiškai, bet čia ne visi puikiai šią kalbą moka. Tad pakanka ir nuotrupų. Lietuva yra draugai. Grybauskaitė yra gerai. Giliau slėnyje sutikti azerai rusiškai nekalba. Čia komunikaciją perima Sia, mat jų kalbos turi kažkiek panašumų. Klajokliai azerai čia būna tik vasarą, turi jurtą pasistatę, kviečia užsukti. Neturim laiko. Kelyje stovi pora vienuolynų. Vienas jų prie pat kelio. Vienuolės sukasi šiltnamyje bei namų ūkyje. Paprašytos leidžia pasidėti savo daiktus, kol suvaikščiosim iki galutinio taško ir atgal.
Maršruto tolimiausias taškas yra ties Pietų Osetijos siena, kur Zakagori tvirtovės papėdėje įsikūręs Gruzijos pasienio postas su draugiškais pareigūnais. Posto fotografuoti neleidžia, bet užtat saulei leidžiantis pavėžėja kelio galiuką dideliu dideliu sunkvežimiu. Iš vienuolyno pasiėmę daiktus pėdinam link nusižiūrėtos vietos nakvynei. Dideliam nusivylimui paaiškėja, kad nuo kelio matyta vieta yra kitoje upės pusėje. Tad teks paėjėti dar toliau iki kitos stovyklavietės. Visos įkvepiamosios kalbos išseko su visomis Sia jėgomis. Vilties kibirkštėlę įžiebė pakeliui rastos malkos ir iš kažkur važiuojantis automobilis, kuris pavėžėjo nepilną kilometrą iki mums reikiamo taško. Jau net negadino nuotaikos skirtingų palapinių modelių komplektacija. Šilta vakarienė, laužas ir poilsis vainikavo spalvų ir įspūdžių kupiną dieną. Tik vis kirbėjo nerimas, kaip mes lipsim į kalną, jei lygumoj debiutantui taip sunku…
Ryte buvo aišku, kad teks pasikeisti palapinę tiek dėl blogos komplektacijos, tiek dėl vietos stygiaus dvimetriniam kambariokui. Tad nėra ko gaišti laiko ir po pusryčių traukiam atgal link Kobi. Nors ir sutikom kelyje porą iraniečių, Sia nebuvo nusiteikęs vėl tiek eiti ir vis bando tranzuoti. Liepiau išmesti tą peilį primenančią uolos nuolaužą, nes su tokia tikrai niekas nestos. Suveikė. Iki vieno kaimo pavėžėjo vokiečių šeima, kurią Sia apipylė intelektualiais klausimais apie vokiečių kultūros garsenybes. Į juos atsakyti šeimai nepakako kalbos įgūdžių, tačiau kantriai mykė ir spaudė atsakymus, kiek leido jų išsilavinimas. Kitas ekipažas vėlgi azerų. Jie pavėžėjo iki Stepanacmindos, tačiau pakeliui stabtelėjo degalinėje ir paprašė prisidėti prie išlaidų. Tai čia autostopas neužsiskaitė. Bet Truso slėnį labai labai užskaitau. O ir oras nuostabus, nelijo.
Prie Gergeti ledyno audros nublokšti
Kol Sia miestelyje ieškojo, kur pasikeisti pinigų, aš vedžiau derybas su taksistais dėl užvežimo iki Gergeti bažnyčios, nuo kur turėjome pajudėti link Gergeti ledyno. Derybas nutraukė lietuviškas „Laba diena“. Lietuvos vėliavos spalvomis išmargintos kaklaskarės – tarsi Tado Jeršovo sektos skiriamasis ženklas. Žinojau, kad šiuo metu jis Gruzijoje su grupe kopia į Kazbeką, bet nemaniau, kad susikirs keliai. Nusileidę nuo kalno grupės nariai dalinosi įspūdžiais. Mes klojome savuosius. Netrukus prisijungė ir pats Tadas. Po smagių pašnekesių sektos skiriamuoju ženklu pažymėtas ir Sia. Pasikeitėme palapinę į didesnę (prieš tai dar patikrinę komplektaciją), prigriebiau dar lazdas, Tadas sureguliavo Sia kuprinę, kas prašviesino jam žygio spalvas, ir leidomės antruoju maršrutu – iki Gergečio ledyno.
Su taksi pakilome iki Gergeti bažnyčios ir toliau kilome aukštyn savo kojomis. Čia žygeivių buvo daugiau. Tokiu metu dauguma yra tie, kurių tikslas – Kazbeko viršūnė. Šį kartą mes tiek netaikom. Neturim laiko, nes kitą dieną reikia grąžinti inventorių. O ir pajėgumai, panašu, dar ne tie. Trasa nesužymėta, tačiau pramintas takelis pasimesti neleidžia. Kraštovaizdžiai taip sparčiai nesikeičia kaip Truso slėnyje, civilizacijos apraiškų irgi nėra. Tik tolumoj baltuoja piemenų ganomos avių bandos. Čia daugiau kalnų, kitokių augalų, vėliau ir akmenų. Stabtelim atsigerti, užkąsti, vaišėmis pasimainydami su kitais sustojusiais.
Pasiekus kryžių atsiveria debesų užklotas Gergeti ledynas, o netoli jo matyti stovyklavietė, kurioje planuojame nakvoti ir anksti ryte sulakstyti iki ledyno, susipakuoti daiktus ir leistis žemyn. Iki stovyklavietės dar reikia paėjėti, bet nėra sunku, nes kelias jau veda daugiau tiesiai arba žemyn. Tik akmenų po kojomis daugiau.
Džiaugsmas pasiekus dienos tikslą truko neilgai. Virš ledyno pakibęs debesis pravirko. Skubėjome statytis palapinę, nes toms ašaroms galo buvo nematyt. O kaip tu gali greitai pasistatyti palapinę, kurios dar niekada nesi statęs (turiu omeny modelį). Negana to, lietus kaip reikiant įsismarkavo, pradėjo griaudėti ir žaibuoti, pakilo stiprus vėjas. Rodos, kad visi žadėti ir nebuvę Patagonijos ir Islandijos vėjai bei lietūs susirinko šią akimirką prie Kazbeko. Aš įlindus į palapinės vidų su visais daiktais šluostau per stogą varvantį vandenį ir reguliuoju lauke esantį Sia, kurioje pusėje daugiau įtempti palapinę. Kuoliuko lengvai neįsmeigsi. Čia jau pravertė Islandijoje išmokti būdai pritvirtinti palapinę dideliais akmenimis. Šiaip ne taip palapinė pastatyta, sienos įtemptos, vanduo nevarva, bet vėjas taršo sieneles negailestingai. Nors ir sunkiai ją pastatėme, bet džiaugėmės, kad pasikeitėme į didesnę. Pažeisdami saugumo reikalavimus viduje užsikūrėme primusą, išsivirėme karštos arbatos, vakarienę, sulindom į sausus drabužius ir tada jau buvo juokinga 🙂 Nors vis tiek užmigti negalėjau dėl kaukiančio vėjo, kuris vis dar taršė mūsų palapinę. Vis pašokdavau patikrinti, ar per sienas nebėga vanduo, ar nesušlapo paskutiniai sausi drabužiai. Tik paryčiais pavyko numigti pusvalandį.
Atėjus laikui keltis ir eiti iki ledyno dar lijo. Oras pasitaisė per vėlai. Galima buvo labai greitai nulėkti. Bet Sia net nenorėjo apie tai girdėti. Na, aš mačius dar ir ne tokių ledynų, tad viena bėgti kažkaip irgi neužsimotyvavau. Pasivaikščiojau po stovyklavietę, apžvelgiau Gergeti nuo skardžio ir išverčiau Sia iš palapinės ruoštis atgal.
Dar bandėm rytinėje saulėje išdžiovinti šlapius drabužius ir batus, bet neturėjome laiko ilgiau laukti bei papusryčiavę ir susipakavę patraukėm kitu keliuku link Gergeti bažnyčios, prasilenkdami su arklių varovais ir kitais keliautojais. Beje, be mantos šį maršrutą taip pat galima įveikti per vieną dieną, bet mums reikėjo daugiau nuotykių.
Aš įsivaizduoju, kad Sia tie kilometrai pėsčiomis kėlė siaubą, kuomet visi atstumai namuose įveikiami automobiliu. Tačiau daugumą žmonių stebina mėgstantys vaikščioti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti. Na bet čia galima diskutuoti iki begalybės. Nusileidus prie bažnyčios, Sia be diskusijų liko su kuprinėmis automobilių aikštelėje, o aš dar sulaksčiau iki Gergeti bažnyčios. Moterų su kelnėm į vidų neįleidžia, tad apsiribojau viena sienų puse ir atsiveriančiomis panoramomis. Po apžiūrų susiradom transportą ir nusileidom žemyn į Stepanacmindą. Grąžinę inventorių ir pasidalinę audringais įspūdžiais patraukėme link “rojaus”.
Kenčiantiems dangus
Likus kelioms savaitėms iki kelionės į Gruziją užmečiau akį į visų apdainuotą viešbutį „Rooms Hotels“ Kazbeko papėdėje. Pamačius tik vieną datą mūsų kelionės laikotarpiu, kuomet yra laisvas kambarys, spontaniškai atlikau užsakymą. Ir po nakvynių palapinėje, ypatingai paskutiniosios nakties audroje, aš taip džiaugiausi tuo spontanišku sprendimu, kad net negaliu iki šiol atsidžiaugti. Sia tai buvo staigmena, apie kurią sužinojo tik gavus numerio raktus. Šiltas ir švarus kambarys, karštas dušas, minkštos lovos, saunos, baseinas, sporto salė, biblioteka, restoranas, terasa su nuolat besikeičiančiu vaizdu į Kazbeką ir nepriekaištingas aptarnavimas. Vakare su dideliais atsiprašymais patikrino mūsų vonios kambarį, nes kažkas negerai apatiniame aukšte (čia net santechnikai kalba angliškai ir yra itin mandagūs!). Už sutrukdymą registratūra atsiuntė vaisių ir uogų krepšelį. O kur dar itin gausūs ir labai įvairūs pusryčiai! Reikėjo matyti Sia veidą paragavus skrudintos kiaulienos šoninės. Uždraustas vaisius skaniausias 🙂 Čia gali kelias valandas pusryčiauti, gėrėdamasis nuostabia kalnų panorama. Tik Sia stebėjosi, kodėl europietės šioje panoramoje besifotografuodamos atkiša užpakalį. Gavę išganymą po audros atsisveikinome su Kazbeku ir grįžome į Tbilisį.
Pramogos Tbilisyje
Prieš išvykstant iš Stepanacmindos užsakiau kambarį Tbilisyje. Tačiau atvykus į karščiu alsuojančią sostinę laukė netikėtumas. Mūsų užsakymas atšauktas, nes neatsiliepėm į šeimininkų skambučius, kurie mūsų nepasiekė. Nemaloni situacija, glaistoma diplomatiškais pokalbiais. O iš kur tu? Iš Lietuvos. Ir staiga tonas pasikeičia. Labai greitai buvo susiskambinta su kolega iš kitų svečių namų ir už tą pačią kainą suderintas dar geresnis kambarys dar geresnėje vietoje, iki kurios dar ir buvome nuvežti. Naujasis šeimininkas pasitiko išskėstomis rankomis. Sia nulūžo, o mes prapliurpėm porą valandų.
Vakare leidomės į turą per barus, kuriuose vyko koncertai. Į kai kuriuos buvo galima patekti, pasirodo, tik su slaptažodžiu, atitraukus knygų lentyną, už kurios buvo slaptos durys, bet mums padarė išimtį. Lietus privertė patalpose praleisti daugiau laiko nei norėtųsi atėjus vėsesniam vakarui, bet muzika užliūliavo. Nuo bliuzo iki džiazo. Lakstėm per naktinį Tbilisį nuo baro iki baro, virš galvų lyg kosminiai laivai kilo apšviestos gondolos. Senamiesčio gatvelėse prikurta daugybė pramogų vietų turistams, bet dauguma jų apytuštės, o personalo animacija atrodo apgailėtinai. Sia stebino alkoholio gausa, vyno buteliais nukabinėtos sienos, barai ir klubai. Kaip nesistebėsi, kai Irane viso to nėra.
O džiazas yra džiazas.
Ryte po pusryčių atsisveikinom su šeimininku. Pasiūliau sumokėti visa numerio kainą, bet jis atsisakė sakydamas kad “dagavor est dagavor, drug moi”. Palikom daiktus kambaryje ir išsiruošėm į nemokamą turą po Tbilisį. Su gide amerikiete Kate, vis slapstydamiesi pavėsyje, praleidome daugiau valandų nei numatyta. Tbilisis yra toks turtingas ir turiningas, kad tos kelios valandos visai neprailgo. Trumpa Tbilisio istorija, Laisvės aikštė, viena seniausių ir visoms religijoms skirta Šv. Marijos katedra, Jvaris Mama bažnyčia su Nino kryžiaus istorija, Tamados skulptūra, senoji kepykla, modernusis Taikos tiltas, Rike parkas, kuriame vyksta daug renginių, su kardu ir vynu pasitinkančios Motinos Gruzijos skulptūra, Narikalos tvirtovė, takelis iki krioklio, Sieros pirtys, persiška mečetė ir pirtis, Meidani aikštė, požeminis turgus, kuriame ragavome vyno ledų, ir t.t.
Po turo laukė knygų ir lauktuvių Sia šeimai pirkimai, paskutinė vakarienė mūsų pamėgtoje vietoje „Veliaminovi“, kur labai skanu, daug ir pigu, bei skubėjimas į link oro uosto važiuojantį autobusą. Čia pat vyko aukų rinkimo akcija šokant ir dainuojant, tad breiką susuko ir Sia. Tai va, šokio žingsneliu ir išvažiavo į savo planetą. Taip, aš jį vadinau ateiviu, nes daugeliu atveju jis tikrai atrodė kaip iš kitos planetos 🙂 O aš tik prieš porą valandų nusprendžiau, kad traukiu link Svanetijos. Nes orų prognozėmis ne visada tikėti verta. Būna ir giedrų dienų.
Daivos klajonės 