Jau kurį laiką mintyse kirbėjo planas chuliganas nusipirkti bilietą į Maltą į vieną pusę ir iš ten keliauti į šiaurę pro Siciliją, Strombolį į žemyninę Italiją, kol neatsibos. Visada sakau, kad tiek planus, tiek svajones reikia pildyti, nes patys jie nesipildo. Tad beliko tik pasirinkti laiką ir įsigyti bilietą. Vienas nemėgstamiausių mėnesių Lietuvoje – kovas – tam puikiai tiko. Tad nėriau tiesiai į žiedų jūrą Maltoje.
Malta – nedidukė valstybė. Skrendant lėktuvu matėsi visa sala su ją supančiomis mažesnėmis salelėmis. Kuo daugiau leidomės, tuo labiau ryškėjo ryškūs laivukai mėlynoje jūroje, salos žaluma ir žydinčių gėlių spalvos.
Oro uoste iškart įsigijau 7 d. autobusų bilietą, su kuriuo galėjau neribotai važinėtis autobusais po visą salą ir Gozą. Autobusai dažniausiai grafikų nesilaiko, važinėja ratais kvadratais, stoja kiekvienoje stotelėje, todėl 10 km atstumą gali tekti važiuoti 1,5 val. Bet vienai nuomotis mašinos neapsimoka. Be to, iki 1962 m. saloje šeimininkavę britai paliko ne tik valstybinę anglų kalbą, britiškas raudonas telefono būdeles ir elektros lizdus, bet ir eismą kairiąja puse. Keliai siauri, be šalikelių, todėl net dviračiu čia nedrįsčiau važiuoti. O jei avarija, tai eismas visiškai sustoja. Bet laiko turiu ir keliavimo autobusu pakako.
Pirmosioms nakvynėms pasirinkau hostelį “Two Pillows Boutique Hostel“ Slimoje, bet man čia taip patiko, kad likau visai savaitei. Nors vietų jau nebuvo, personalas kažkaip sukombinavo, kad galėjau likti, tik teko porą kartų keisti kambarį. Švaru, jauku, patogu dirbti, puikiai įrengta bendra virtuvė, o už kampo įsikūrusi kepyklėlė su draugiškais darbuotojais. Netoliese yra ir keltų prieplauka, ir autobusų stotelės, iš kurių galima pasiekti visas reikiamas salos vietas. Beje, Maltos apgyvendinimo įstaigose tenka sumokėti 0,5 euro miesto mokestį už kiekvieną nakvynę.
Pasirodė žavu, kad namai Maltoje turi vardus. Kaip jachtos. O ir taip gražias spalvingas duris puošia tiek paprastos, tiek įmantrios rankenos. Be to, Maltos pastatai išsiskiria mediniais maltietiškais balkonais, kurie spalvingumu neatsilieka nuo durų. Taip ir neaišku, iš kur atėjo tokių balkonų mada, nes Maltoje medienos niekada nebuvo, ją gabendavo iš Sicilijos. Yra manančių, kad dizainas bus turkų importas, nes panašių balkonų būta Izmire.
Šlapia Valeta
Lietinga diena tinkama ne po laukus lakstyti, o pasižvalgyti po miestą. Juk sušlapus ir sušalus bet kada gali įlįsti į kokią kavinukę ir sušilti. Skėčio nepasiėmiau, bet ir neskubėjau pirkti, nes šventai tikėjau, kad daugiau nelis. Neklydau. Bet žingsnių pririnkau nemažai. Iš Slimos pasivaikščiodama pakrante judėjau link Valetos. Lietus tik paryškino nesezono vaizdą – gatvės tuščios, ekskursijų punktai uždaryti, jachtos prišvartuotos uoste.
Pakeliui užsukau į keltų terminalą, nes turėjau ketinimų romantiškai pratęsti kelionę iš Maltos į Siciliją, bet paaiškėjo, kad ta romantika brangiai kainuoja ir neturi garantijos. T. y., kelto bilietas iš Maltos į Pozzolo kainuoja 62 eurus, o ar kelionė įvyks, priklausys nuo oro sąlygų. Iškart patikrinau lėktuvų bilietų kainas ir įsigijau bilietą iš Maltos į Kataniją vos už 9,99 eur (likus 6 dienoms iki skrydžio!).
Netoliese yra ir kruizinių laivų terminalas. Čia kaip tik buvo prisišvartavęs vienas daugiaaukštis ant vandens, Valetos kontekste prilygęs dangoraižiui. Pagaliau pasiekiau Parlamento laiptus, kur prasidėjo nemokamas turas po Valetą. Tiesą sakant, dėl gido iškalbos trūkumo jis buvo labai nuobodus. Bet išklausėme sausus istorinius faktus apie Valetos istoriją ir Maltos riterius, apžiūrėjome kelias bažnyčias, operos griuvėsius ir aukštutinius Baraka sodus. Su išplaukiančio kruizinio laivo sirenomis baigėsi ir turas po Valetą. Dar spėjau į paskutinį keltą, plaukiantį į Slimą, nes nesezono metu keltai čia kursuoja trumpiau.
Dar vieną vakarą grįžau į Valetą susitikti su Inzi iš Couchsurfing. Inzi prieš 11 metų atvyko į Maltą iš Pakistano. Pernai savo gimtojoje šalyje susituokė ir atsivežė žmoną. Maltoje Inzi baigė slaugos kursus ir dabar dirba ligoninėje. Šios srities specialistų čia labai trūksta. Vieno darbo negana, todėl naktimis budi viešbutyje. Vaikštinėdami pakrante prie Valetos bastėjos aptarėm daugybę gyvenimiškų klausimų apie šeimą, keliones, migraciją, gyvenimo prasmę ir kt., bet Inzi atėjo laikas perimti pamainą viešbutyje.
Maltos Pietūs: Žydroji Grota, Dingli uolos ir Mdina
Susiruošiau į apdainuotąją Maltos Žydrąją grotą, mėlynuojančią visuose išvykų pasiūlymuose. Vykau ten savarankiškai, autobusu. Vairuotojas labai riboja keleivių skaičių uždarydamas kitiems prieš pat nosį duris, nors vietos dar apstu.
Nuo stotelės nusileidus žemyn iki prieplaukos įsigijau bilietą ir su nedidele grupele laiveliu nuplaukėm iki grotos. Kapitonas su cigarete dantyse raportavo, kur ką matome, kokie gyliai ir kokios spalvos. Nors ir brangoka pramoga pasirodė (8 eur už 20 min.), tačiau tinkamu oru ir saulėtą dieną čia atplaukti verta. Turistinis sezonas dar neprasidėjęs, todėl nesusidaro laivukų kamščiai. Įspūdinga mėlynų atspalvių gama, vandens skaidrumas (5 m gylyje dugnas matosi kuo puikiausiai), uolų spalvos palieka gilų įspūdį. Su pavydu stebiu šalia prieplaukos nėrimui besiruošiančius nardytojus. Šiai pramogai Malta turi puikias sąlygas.
Užlipus atgal iki pagrindinio kelio dar teko paėjėti iki stotelės pėstiesiems nepritaikytomis šalikelėmis, įrėmintomis įvairiaspalvių gėlių, o virš galvos vienas po kito leidosi pilni lėktuvai į netoliese esantį oro uostą. Sėdau į autobusą ir tęsiau kelionę pietine Maltos pakrante link Dingli uolų. Galbūt iš jūros pusės jos atrodo įspūdingiau, nes net ir nuo iškyšulio ribotas matomumas neatskleidė viso uolų grožio. Iki stotelės vėl teko paėjėti nemažą gabaliuką. Bet visus trūkumus apkamšo aplink žydinčios pievos.
Pasiekus Rabatą reikėjo numalšinti alkį. Popietės metu tai nėra paprasta, nes dauguma maitinimo įstaigų dar nedirba. Paieškų dėka pamačiau daugiau miesto nei planavau. Žavus centras ir parkas. Vienoje užkandinėje sukirtau milžinišką tradicinį Maltos sumuštinį ftira. Reikia pastebėti, kad porcijos Maltoje gana didelės.
Kita stotelė – senoji sostinė Mdina, aptverta geltonais mūrais. Tvarkingų gatvelių labirinto centre stūkso didelė bažnyčia, o nuo miesto sienų atsiveria bekraštės panoramos. Automobilių eismas uždraustas (su išimtimis), užtat kanopomis kaukši karietas traukiantys arkliai. Turistų būriai išduoda, kad tai vienas pagrindinių lankomų objektų. Į pagrindinius salos miestus važiuojantys autobusai pilnut pilnutėliai. Bet taip norėjosi greičiau grįžt namo, kad tiesioginio reiso autobuso vairuotojui parodžiau Šreko katino akis. Vietos buvo tik prie pat priekinio lango. Priekiau už mane nieko nebuvo. O užnugary šurmuliavo (švelniai tariant) kelios italų moksleivių klasės. Užtat greitai grįžau namo.
Maltos Vakarai: pėsčiomis nuo Popajaus kaimelio iki Mgarr
Vieną dieną susitikom pasivaikščioti kartu su Becky iš Couchsurfing, kuri stulbinančiai panaši į Viltę. Ji atvyko iš Jungtinės Karalystės į Maltą paskui savo vaikiną, kuris čia gavo darbą. Abu mėgsta laipioti uolomis. Šį kartą nelaipiosim, bet patyrinėsim vakarinę Maltos pakrantę. Becky ėmėsi iniciatyvos sudarinėti maršrutą, o aš leidau sau atsipalaiduoti ir grožėtis apylinkėmis.
Pasirūpinusios užkandžiais ir vandens atsargomis su persėdimais pasiekėme Popajaus kaimelį, kuriame buvo filmuojamas filmas apie šį špinatus mėgstantį jūreivį. Dabar čia veikia pramogų parkas, iš kurio sklinda garsi muzika ir Popajaus persirengėlio šūksniai “I want kids!“… Už tokius cirkus pinigų leisti neverta, tad pasigrožėjom kaimeliu nuo “panoramkės“.
Patraukėme link keliuko, vedančio palei pakrantę. Pievos skurdokos, bet ir čia žydi viena kita gėlelė, zyzia musės, kur ne kur dar telkšo balos po trečiadienio lietaus. Į jūrą leidžiasi statūs skardžiai, o horizonte plaukia laivai. Atokesnėse vietose tuščia, nėra žmonių. Ten, kur įmanoma privažiuoti, iškart daugiau gyvybės ir civilizacijos apraiškų. O privažiuoti mažoje saloje daug kur įmanoma. Šiame žygyje praėjome kelis paplūdimius (Golden, Gnejna Bay ir Riviera) ir visuose veikė kavinės, saule mėgavosi šeimos, poros ar draugų grupelės.
Vengdamos žmonių nestojome paplūdimiuose, o kopėme į visokias uolas ir bokštus. Labai gražios Sidabrinės uolos stūkso tarp Gnejna Bay ir Riviera paplūdimiu, sudarydamos įspūdingą iškyšulį, nuo kurio atsiveria įspūdingos panoramos.
Autobuso link namų ieškojome artimiausiame Mgarr miestelyje su visais privalomais Maltos gyvenvietės atributais – bažnyčia, aikšte, kavinukėmis, degaline ir viską stebinčiais senjorais.
Maltos Šiaurė: urbanistinė pakrantė ir Manoels sala
Pusdienį skyrus darbui likusį laiką leidausi pasižvalgyti po artimesnes apylinkes ir pėsčiomis iš Slimos pakrante kulniavau iki Sent Džulianso prie Spinolos įlankos. Šalia didelio prekybos centro “The Point“ įrengtas urbanistinis parkas ir aikštės su kavinėmis, o toliau driekiasi ilga ilga pakrantės alėja. Vienoje pusėje gausybė viešbučių, kavinių ir restoranų, o kitoje – dar neveikiantys, bet vasaros sezonui ruošiami paplūdimio klubai su barais ir baseinais. Šioje salos dalyje normalių paplūdimių nėra, kur ne kur saulės voniomis jau lepinasi keli pusnuogiai kūnai, išsitiesę ant kietų uolų. Todėl nestebina paplūdimio klubų gausa.
Apsukus ratą grįžtu į savo pakrantę ir saulei dar nenusileidus užsuku į Manoel salą. Iš toli pažiūrėjus nieko ypatingo nežadėjo, tačiau vos perėjus tiltelį papuoli šalia spalvingo ančių kaimelio, kuriame gyvena ne tik antys, bet ir balandžiai, žąsys, katės bei kiti mieli padarai. Kačių šioje saloje yra ir daugiau.
Čia taip pat galima apsilankyti tvirtovėje, bet man pakako ir jos apylinkių. Pasiekus salos galą atsiveria besileidžiančios saulės medaus atspalviais nudažytos Valetos ir Slimos panoramos, tarp kurių kursuoja keleiviniai keltai.
Šeštadienio vakarą čia susirenka daug jaunimo ir romantikų pasiklausyti bangų ošimo ir veikti tai, ką veikia jaunimas ir romantikai.
Maltos Rytai: pėsčiomis nuo Marsašloko iki Marsaskalos
Sekmadienis buvo kone gražiausia diena Maltoje – tiek dėl oro, tiek dėl maršruto. Rytas prasidėjo anksti, mat naktį visa Europa grįžo prie vasaros laiko. Autobusu išvažiavau link Marsašloko, kur sekmadienio rytais pakrantėje šurmuliuoja turgus. Prekeiviai išdėlioję savo prekes tiek ant prekystalių, tiek ant žemės. Nuo drabužių, skrybėlaičių, suvenyrų, buities rakandų, augalų iki žuvies, jūros gėrybių, mėsos, sūrių, alyvuogių, prieskonių, duonos gaminių, riešutų, vaisių, daržovių, saldumynų ir kt. Po turgų šmirinėja tiek vietiniai gyventojai, tiek smalsūs turistai. Šalia įsikūrusiuose restoranėliuose kvepia kepta žuvimi, o kitoje pusėje įvairiausiomis spalvomis mirga marga pakrantę nusėję laiveliai.
Iš Marsašloko pakrante traukiau link Marsaskalos. Ši praeita atkarpa man pati gražiausia Maltoje. Iš pradžių pasiekiau Šv. Petro baseiną, prie kurio nori nenori dėmesį traukė malūnsparnio ir gelbėtojų pratybos. Kad tai pratybos, paaiškėjo tik vėliau, nes nieko taip ir neišgelbėjo.
Nuo čia vedė tiesus kelias link galutinio tikslo, tačiau aš mečiau kelią dėl takelio, kuris kartais tai išnykdavo, tai vėl atsirasdavo. Pasitikėjau žemėlapių apps’ais, nors neabejoju, kad teko kirsti privačias valdas, nes ne per vieną tvorą reikėjo perlipti. Tos privačios valdos – tai ne namai, o sklypeliai su nedidelėmis pašiūrėmis, kažkas panašaus į sodus. Savaitgaliais jų savininkai atvyksta čia pailsėti atokiau nuo žmonių, pasikepti mėsų.
O tarp tų “kolektyvinių sodų“ kaip gražu! Neįtikėtina, kad kovo pabaigoje jau geltonuoja javų laukai, žydi aguonos, bobramunių plantacijos ir daugybė kitų augalų. O kvepia! Nuo veido nedingsta palaimos šypsena 🙂
Savaitgalį geru oru džiaugiasi ir jachtomis išplaukusieji į skaidrius vandenis, vis stabtelėdami kokioje žavioje įlankoje. Vingiuodama pakrantėmis aukštyn žemyn susukau ne vieną papildomą kilometrą ir išėjau į pagrindinį tiesųjį kelią, kuriuo ėjo daugiau žygeivių. Čia ne ką nuobodžiau. Pakelėse vaisius krauna figmedžiai, žydi migdolai.
Pasiekus Munxar kalvą atsiveria Marsaskalos panorama. Prie įlankos savaitgalį sugužėję daugybė poilsiautojų su kemperiais, kuriems netrukdo pakrantė, užteršta jūržolėmis. Miestelyje dairiausi užeigos, mat pietums užsimaniau šviežiai keptos žuvies. Tačiau kosminės kainos numalšino alkį ir tęsiau kelionę pakrante, nusėta druskos garyklomis. Iš Marsaskalos autobusu grįžau atgal į Slimą.
Laukinė Gozo sala
Dar liko viena diena Maltoje. Bandau per vieną dieną viešuoju transportu nuvykti iki Gozo salos, ten pasižvalgyti ir grįžti atgal. Iššūkis nemenkas, žinant autobusų tempus, bet nėra ką prarasti. Tikrai verta daugiau laiko praleisti Goze, tačiau hostelių čia nėra, o vienai gyventi viešbutyje kiek brangoka. Lūkesčių neturėjau, todėl pažintis su šia sala pavyko visai gerai.
Iš Slimos autobusu nuvykau iki Cirkewwa, čia įsigijau bilietą ir keltu pasiekiau Gozo krantą. Visi keleiviai po vakar įraudę, nubučiuoti saulės. Tikėjausi saulės ir šiandien, net maudymosi kostiumėlį įsimečiau, bet diena visai vėsoka, o jūroje netgi šalta. Ketinau iškart autobusu važiuoti iki buvusios sugriuvusio Žydrojo lango vietos, tačiau besėdint autobuse pasikeitė kelionės kryptis ir suvokiau, kad ne į tą pusę važiuojam. Tebūnie, tinka ir siurprizai. Pasiekus šiaurinę pakrantę Marsalforn miestelyje išlipau ir toliau tęsiau kelionę pėsčiomis.
Kiek paėjėjus prasideda druskų garyklų “plantacijos“. Vienos privačios ir saugomos, kitose vaikštinėja turistai. Pakrančių uolose iškirstuose baseinėliuose kaupiasi jūros vanduo, saulė garina vandenį, o likusias baltas nuosėdas surenka ir perdirba į druską. Tokia technologija nedaug pakitusi nuo senų laikų.
Gozo sala apgyvendinta ne taip tankiai kaip Malta, gerokai laukinesnė. Bet privačių valdų vis tiek netrūksta. Nors žemėlapių apps’ai rodo takelį, bet eini eini ir prieini vartus su spyna. Suki atgal. Bet nėra ko pykt, nes per klystkelius daugiau pamatai. Graži gamta, žemė padengta žydinčių ramunėlių kilimais, o jų aromatas tiesiog sklando ore. Įspūdingos uolos nusileidžia tiesiai į 50 mėlynų atspalvių jūrą. Uolos su spalvų palete nė kiek nenusileidžia jūrai. Kai kur susidariusios gilios įlankos, kai kur – arkos. Nors daug laukų, bet nei naminių, nei laukinių gyvūnų nematyt. Tik šunys, katės, driežai, vienas kitas paukštis, gyvatės išnara ir negyva žiurkė. Bet kaimuose gaidžiai gieda.
Pasiekus miestelį sėdu į autobusą ir atvykstu prie pirminio plano – ex Žydrojo lango. Na, žiūrėti jau nebeliko į ką, mat 2017 m. ši arka stiprių audrų metu sugriuvo. Bet šalia dar yra “vidinė jūra“, Žydroji skylė ir gražūs supantys peizažai. Ir daug turistų, nes autobusų stotelė čia pat. Iš čia važiuoju link kelto, nes jau darosi šalta, o ir laikas spaudžia.
Tango Maltoje
Tiek naršant internete, tiek apsilankius vietinėse milongose susidarė įspūdis, kad tango Maltoje nėra labai populiarus. Bendruomenė, kaip ir daug kur, susiskaldžiusi. Ne itin dažni renginiai, o juose daugiau renkasi saloje viešintys turistai ir laikini rezidentai.
Viena milonga vyksta šeštadienį Mosta miestelyje (5 eur), iki kurio nuvažiavau iš Slimos autobusu. Vakare temsta anksti, tad nepažįstamo miestelio tamsiomis gatvėmis vaikščioti ne itin jauku, ypač kai žemėlapio nuorodos nuveda į kažkokį garažų ir sandėlių rajoną. Tačiau pasiekus reikiamas duris ir išgirdus tango muziką pulsas grįžta į normalų ritmą – jausmas kaip namie. Salė nedidukė, jauki, graži ir tamsi. Šiandien kovo 30 d., Žemės diena, kuomet sutartą valandą visame pasaulyje išjungiamos šviesos. Pasišviečiam žvakėmis, bet cabaceo to nepakanka. Tad vyrai laužo milongos taisykles ir kviečia damas šokiui pasiekę matymo lauką. Vienas milonguero parveža namo su Smart’u (pirmąkart važiavau tuo “spuogu ant kelio“, juokinga ir keista), kviečia į žygį, bet mano planuose kitas maršrutas.
Dar vienoje milongoje pavyko apsilankyti sekmadienį arčiau namų, Karališkajame Maltos jachtų klube (4 eur). Atvykau per anksti, tad panirusi į nostalgiją nuotykiams Karibų jūroje pasivaikščiojau tarp gražuolių jachtų. Šioje milongoje žmonių buvo daugiau, bet vietos mažiau. Porą tandų praleidau užstrigusi tualete, mat iš vidinės pusės rankenos nėra ir ilgą laiką nė vieno neprispyrė reikalas. Likusį vakarą mano išgelbėtoja buvo mano geriausia draugė. Susiradau ir daugiau naujų draugų su įvairiausiom istorijom.
Neatsakyti klausimai
Malta yra viena tankiausiai apgyvendintų pasaulio šalių. Tad nenuostabu, kad žmonės ieško užuovėjos gamtoje, kur galėtų pabūti vieni. Tačiau taip ir nesupratau, kas yra tikras maltietis. Čia tiek daug imigrantų, o vietiniai per visą šalies istoriją gavosi tikri įvairiausių tautų mišrūnai. Deja, ne itin geriausius genus susirinkę. Maži, stori, pliki, dar ir treninguoti.
Maltoje labai daug bažnyčių. Be galo katalikiškas kraštas. Bažnyčių varpai skamba net naktimis. Vien tik Valetoje bažnyčių tiek, kad kasdien gali eiti vis į kitą – užteks visiems metams. Bet gatvėse matyti labai daug musulmonų. O kur jie meldžiasi? Kur mečetės? Taip, čia atvyksta daug turistų iš musulmoniškų kraštų. Bet juk yra ir čia gyvenančių.
Sutikau kelis verslininkus iš kitų šalių, kurie perkėlė savo verslus į Maltą dėl mažų mokesčių. Žinau, kad mokesčių mokėjimo diena po pajamų deklaracijos yra finansiškai skaudžiausia metuose, bet kodėl taip norisi išvengti šios prievolės ir apiplėšti savo valstybę, kuri tau tiek davė nuo mažų dienų?
Daivos klajonės 