Mano slidinėjimo pradžia buvo prieš 10 metų Slovakijoje. Neilgai tos pramogos truko, nes vėliau visas savo sukauptas atostogas vienu ypu išnaudodavau egzotinėms kelionėms į tolimus kraštus. Kartais užlipdavau ant slidžių trumpalaikėse išvykose Lenkijoje, tačiau vis tiek ištiko ilga ilga petrauka. Kol šiais metais pagaliau ryžausi su savo kasmet slidinėjančiais draugais keliauti į Gruzijos kalnus.
Turėjau vilčių atgaivinti slidinėjimą savo pramogų sąraše ir norą daugiau laiko praleisti su draugais. Dėl šio noro buvo kiek neramu, nes jau kelis metus keliauju viena ir nuolatinės derybos bei kompromisai šiek tiek gąsdino. Ypač, kai kompanijoje 7 asmenys, gyvenantys viename kambaryje 10 dienų. Apsispręsti padėjo pasirinkta kryptis – Gruzija. Nes 10 dienų vienoje vietoje aš neišbūsiu, o šioje šalyje tikrai rasiu ką veikti.
Keliaujam į Gudaurį
Atostogoms kalnuose kovo mėnesį pasirinkome sparčiai augantį Gudauri kalnų kurortą. Išlipus iš autobuso pasitiko chinkalių spalvos dangus, lietus ir purvas, bet kitomis dienomis sulaukėme šviežio sniego. Lenkų hostelyje “Happy Yeti“ jautėsi sezono pabaigos nuotaikos. Personalas pavargęs, bet dar gyvas. Radiatoriai ir vanduo duše kartais šalti, kartais karšti. Niekada nebuvau lenkų virtuvės gerbėja, tad ir čia maitinimas (pusryčiai ir vakarienė) stipriai nežavėjo. Gerai, kad prie trasų ir miestelyje yra restoranų, kuriuose kartais papuotaudavom.
Smagiai beleidžiant laiką kompanijoje vis gimdavo naujos pravardės, tik spėk atsiminti. Net ir vietiniam katinui sugalvojom – Adolfėlis. Stalo žaidimai, filmai, hostelio baras ir išėjimai į miestelį papildė vakaro programas. Porą kartų išbandėm hostelio pirtį. Vienas iš kartų buvo proginis, mat atšventėm Tado-Yeti gimtadienį, o vėliau ta proga nuleidom jį nuo kalno su parasparniu. Tik naktys su knarkimo simfonijomis nežavėjo.
Trumpai trukęs slidžių atgimimas
Prieš leidžiantis į kalnus po ilgos pertraukos norėjosi “pasikartoti“ įgūdžius. Prieš kelionę teko šiek tiek pareziduoti gimtojoje Jonavoje, kur beveik namų kieme įrengtos slidinėjimo trasos, tad pasinaudojau galimybėmis ir gavau instruktoriaus palaiminimą.
Gudaurio kalnų kurortas auga labai sparčiai. Keltuvai nauji, žmonių jau nebemėto, trasų ne per daugiausiai, dominuoja mėlynos ir raudonos. Keltuvų tinklas plečiasi, kartais jau veikia nauja Kobi perėjos trasa (nors vasarą eidama link Truso slėnio mačiau tik statybas). Viešbučių ir kavinių irgi daugėja. Be to, čia tikras rojus tiems, kurie mėgsta palakstyt ne trasose, ypač iškritus šviežiam lengvam sniegeliui – “powder’iukui“.
Šį kartą kompanijoje dominavo snieglentininkai, nusiteikę rimtoms pramogoms bei apsiginklavę beeper’iais ir kastuvėliais. Aš inventorių nuomavausi vietoje, nes iškart žinojau, kad dalį laiko praleisiu ne trasose. Linksmi vyrai nuomos punkte dirba, vardą greit įsiminė. Tik su pavarde sunkiau. “Daiva, a patom tam pesnia nachynaetsia“. Netoliese buvo babytės taškas, kur gali gauti visko: ir nuo prekystalio, ir iš po prekystalio. Bičiuliai vis ko nors naujo parsinešdavo.
Po truputį bandžiau naujas trasas, tačiau didelio malonumo nejaučiau. Labiau mėgavausi atsiveriančiais kalnų vaizdais. Vienoje pirmųjų aukštesnių viršūnių panoramos taip apžavėjo, kad tik nusileidus pietų su draugais suvokiau, kad viršuje palikau kuprinę su pinigine ir dokumentais. Tiesa, nebuvau tikra, ar kuprinė liko ten, ar trasoje, bet radau ją su visu turiniu toje pačioje vietoje, kur ir buvau palikusi – bare ant kalno viršūnės.
Slidinėjimas džiugino vis mažiau. Tiesiog “nekaifuju“. Nuolat lydi įtampa. Negaliu atsipalaiduoti. Gal per didelis atsargumas saugant kojas, kurios mane nešioja tango sūkuriuose. O gal aš niekada ir nebuvau didelė šios pramogos gerbėja, tik taikiausi prie kompanijos. Ir dabar ryžausi keliauti su draugais, nes pastaruoju metu dėl skirtingų pomėgių vis mažiau laiko praleidžiame kartu. Bet juk neprivalau daryti to, kas nepatinka, dėl kitų. Na, mums dar lieka bent jau dviračių žygiai 🙂 Nubraukus ašarą pripažinau sau, kad slidininkės karjeroje dedu tašką. Myliu kalnus, bet juose ir be slidinėjimo yra ką veikti.
Turėjau įsigijusi kelių dienų slidinėjimo abonementą, tad naudojausi juo ir neslidinėdama. Išbandžiau visus keltuvus (išskyrus eksperimentinį Kobi keltuvą, nes reikiamą dieną jis neveikė), pakilau į visas viršūnes, pažiuožinėjau nuo kalnų po užpakaliu pasikišus maišelį. Dar klausimas, kam smagiau.
Žiemiška Stepanacminda
Vieną saulėtą dieną, kai vyručiai nuo ankstaus ryto išskubėjo džiaugtis per naktį iškritusiu “powder’iuku“, aš su Rasa-Chačiapauryte išsiruošėme į Stepanacmindą. Mikroautobusu vingiavome per sniegu padengtus kalnus, kurie praėjusią liepą akį traukė sodria žalia spalva. Tie patys tuneliai, slėniai, upės, kalnai, vilkikų eilės, tik viskas balta. Sniegą nuo kalnų viršūnių neša vėjas, o nuo kelių – kelininkai.
Stepanacminda irgi balta ir lyg numirusi. Ne sezonas. Nėra žmonių, niekas nedirba. Užtat saulėta ir giedra. Kopsim iki Šventosios Trejybės (Gergeti) bažnyčios. Turizmo informacijos centre sako, kad reikia eiti mašinų keliu, nes pėsčiųjų takas nepraeinamas. Beklaidžiodamos vis tiek papuolame į tą “nepraeinamą“ taką ir dar takelį. Prasilenkdamos su vietinėmis karvėmis, lydimos vietinio šuns kilome vis aukštyn, kol vienas kitas debesėlis liko apačioje. Pasiekus mašinų kelią atsibodo vingiuoti, tad kirtome didelį vingį tiesiai per mišką. Statu, slidu, bet kažkaip užlipom.
Ir štai atsivėrė visu savo gražumu: vienoje pusėje baltuose pataluose paskendusi Šventosios Trejybės bažnyčia, o kitoje – gražuolis Kazbekis. Vėjas išnaudojo erdvę ir šėlo kaip reikalas, stūgavo už lango, kol pasidabinusios sijonais bendravom su šventiku ir degėm žvakutes už savo artimuosius Gergeti bažnyčioje.
Tuo pačiu “shortcut’u“ nusileidome žemyn iki kelio, tik šįkart buvo paprasčiau ir linksmiau, nes panaudojau kuprinėje rastą maišelį. O ir keliu vingiuoti žemyn buvo greičiau. Nusileidus į miestelį radom veikiančią kavinę, tai dar ir kava su desertais pasilepinome. Beje, vakare namie laukė pirtis, tad sekmadienis gavosi toks sekmadieniškas: į bažnyčią, į kavinę, o vakare – pirtis.
Važiuojam namo, širdis dainuoja po tokios dienos. Ne ant slidžių mano laimė. Žiūrėdamos pro mikriuko langą stebėjomės, kokie bepročiai paliko snieglenčių vėžes palei pat kelią. Vėliau, paaiškėjo, kad tai mūsiškių pėdsakai.
Gyvenimėlis Tbilisyje
Užbaigus slidininkės karjerą ir pasivaikščiojus po žiemiškus Gruzijos kalnus atsisveikinau su draugais ir išvažiavau į Tbilisį. Kelias dienas čia pagyvensiu – padirbėsiu, pašoksiu, pasivaikštinėsiu, o vėliau ir bičiuliai prisijungs.
Pirmomis dienomis per Couchsurfing paviešėti pakvietė Gigi. Svetingas ir kalbus jaunuolis, tačiau nuo pirmos dienos susidūrėme su iššūkiu – visame rajone dingo vanduo. Jo atsiradimo terminas buvo vis atidedamas. Iškilo grėsmė, kad svečiai pradės smirdėti anksčiau nei trečią dieną. Tad atsisveikinau su Gigi ir persikėliau į centrą, ieškodama vietos su vandeniu ne tik sau, bet ir vėliau atvyksiantiems draugams. Iš ketvirto karto radau kambarį hostelyje “TbiliC“ pas pradedančius verslininkus, kurie neseniai baigė studijas Kaune. Nedidelė kaina (tik 3 eurai už nakvynę su pusryčiais!), lietuviški pasisveikinimai ir gėlės kovo 8-osios rytą – tik kelios mielos detalės iš visos jų puokštės šioje vietoje.
Stogą radus reikia pavalgyti, o kartais ir padirbėti. Dažniausiai dirbu kavinėse, nes ten jauku ir veikia belaidis internetas. Tad žemiau pasidalinu keliomis atrastomis jaukiomis vietomis (beje, visur skaičiuojamas 10 proc. aptarnavimo mokestis).
“Linville“. Užsislėpusi meniška, vintažinė ir poetiška kavinė, į kurią patekti galima pro spalvingas duris. Aptarnavimas labai lėtas, kava šiaip sau, bet darbui apniukusią dieną labai tinka. Saulėtą dieną žmonių buvo daugiau, o jaukumo – mažiau. Pasirodo, kartais čia vyksta milongos.
“Cafe 144“. Ant kalno šlaito įsikūrusi kavinė-galerija, kurioje kartu su katinais šeimininkauja susivėlusi raudonplaukė menininkė, sienas nukabinėjusi savo autoportretais. Katinai nagli, letenėlėmis su nukarpytais nagais prašinėja maisto. Čia nenuobodu nužiūrinėti interjero detales ar pro langą atsiveriančią Tbilisio panoramą. Į kavinę tenka palipėti stačiais laiptais ir siauromis gatvelėmis. Atrodo, kad galima tęsti žygį iki tvirtovės, bet, deja, praėjimo nėra. Kovo mėnesį kavinėje vėsoka, tačiau termo drabužiai ir kava šildo.
“Cafe Le Toit“. Kažkiek gal primena “Linville“, tik vientisesnis interjero stilius, o sienos margesnės nei namuose ar Rasos spinta.
“Pur Pur“. Vėl mirga marga. Ir daug daug gėlių, šviežių ir džiovintų. Gal dėl to, kad kovo 8-oji. Instagram’o verti tualetai. Ir nemažos kainos. Tik dėl nuotraukų.
“Veliaminov“. Nieko naujo, grįžtu čia ne pirmą kartą. Bet sena gera vieta, kur skanu ir nebrangu. Jau buvau pamiršusi, kokios didelės porcijos, tad tenka ir padauginti. Ne kartą grįžom čia papuotauti ir su draugais.
Mieste nenuobodu ir ankstyvą pavasarį. Galima tiesiog vaikštinėti senamiesčio gatvelėmis, kurios kartais primena Šnipiškes, mat tarp senų namų kyla nauji blizgantys statiniai, sunkiai derantys šiame kontekste. Prie lankytinų objektų būriuojasi turistų grupelės, o kitos gatvelės visai ištuštėję.
Beklaidžiodama Tbilisio gatvėmis užtikau ir daugiau užslėptų deimančiukų. Visuomet verta įkišti nosį į senų namų laiptines. Visko gali būti, kad pamatysit, ko nematę, ir pateksite tarsi į paveikslą. Itin sužavėjo buvusio viešbučio “Hotel London“ laiptinė, nutvieksta pro stiklinį stogą krentančios saulės šviesos. Neįtikėtina, kad čia kažkas tiesiog gyvena. Gavau leidimą pro atdaras duris įsmukti ir į įspūdingą sinagogą.
Atvykus draugams pavedžiojau juos pramintais takais, užlipom ant kalvos, vėliau funikulierium užkilom ant kitos. Nuo abiejų teko nusileisti pėsčiomis: nuo vienos planuotai, nuo kitos – neplanuotai. Beje, užtikom aptvertą restauruojamą Vilniaus skverą – kažkas bus.
Leidomės ir į nemokamą turą po kitą, anapus upės, esančią Tbilisio dalį. Ta pati, kaip ir vasarą, gidė Kate vedžiojo po ne tokį turistinį rajoną ir pasakojo apie rajono istoriją, įvairių religijų bažnyčias, viešnamį, gruzinų meilužes, vienos nakties rūmus, žydų gyvenimą Tbilisyje, feministės sėkmės istoriją su receptų knyga, vokišką alų ir gruzinų pirtis. Skanavome ką tik iš pečiaus ištrauktos duonos, degustavome vynus.
Beje, nemokamas turas prasidėjo prie itin hipsteriškos vietos Tbilisyje “Fabrika Hostel“. Šis hostelis įsikūręs buvusio fabriko patalpose, kuriose taip pat kuria menininkai, renkasi vietinis jaunimas ir miesto svečiai. Vienas čia įsikūręs butikas prekiauja fabrike rastais ar perdirbtais drabužiais. Pastatas ir jį supantis rajonas išmargintas gatvės meno kūriniais.
Viešnagę Tbilisyje vainikavo Sekmas, paskutinį vakarą pakvietęs bičiulius atmirkyti ir nusišveisti savo skūras Tbilisio sieros pirtyse. Ačiū jam. Ir visiems draugams, su kuriais praleidau įsimintinas dienas numylėtoje Gruzijoje. Mums dar liko dviračiai 🙂
Tango Tbilisyje
Dar neteko Gruzijoje išbandyti jokių grindų šokant tango, tad šį kartą įsimečiau ir šokių batelius. Trumpai gyvenant Tbilisyje pavyko apsilankyti dviejose milongose.
Pirmoji vyko Kakha Bakuradze teatro patalpose. Atvykau gana anksti, dar nebuvo žmonių, tad turėjau progos pabendrauti su milongos šeimininke Mar, kuri iš Buenos Airių atitekėjo į Tbilisį. Šokėjai rinkosi gana vangiai, pradžioje net nedrįsau traukti batelių – kažin, ar TDJ spės ir pagroti, ir visas pašokdinti. Bet vėliau atėjo dar keli vyručiai. Pirmas įspūdis apie tango Tbilisyje gana silpnas.
Po dviejų dienų, kovo 8-ąją, vyko dar viena proginė milonga, kurią organizavo Gruzijoje gide dirbanti ir kartais pagyvenanti rusė Yulia. Jaukioje hostelio salėje su puikia naktinio miesto panorama sukosi daugiau porų, stalas nukrautas vaišėmis. Svečių tarpe pasitaikė visai neblogų šokėjų. O po milongos tarptautinė kompanija vakarą su smagiomis istorijomis pratęsė chinkalių restorane. Įspūdis apie tango Tbilisyje pagerėjo.
Taigi, ne ant slidžių mano laimė.
Panaudotos asmeninės ir draugų nuotraukos.
Daivos klajonės 